Šiuolaikinė medicina nesugeba įveikti nei hipertonijos, nei diabeto, sakydama taip: diabetas-tai gyvenimo būdas, įpraskite taip gyventi! Ir išrašomos tabletės.Šiuolaikinis gydymas yra simptominis, tai yra, gydomi simptomai, bet ne ligos priežastis. Per didelis cukraus kiekis? Štai tau reaktyvai, mažinantys cukraus kiekį kraujyje...Aukštas kraujospūdis? Prašom tablečių, mažinančių spaudimą...Daug cholesterolio? Nevalgyk riebaus maisto, valgyk statinus, mažink cholesterolio kiekį kraujyje!..Skauda? Štai tau nuskausminamieji!..
Rezultatas: žmogus pamažu irsta, bet jam jau nebeskauda.
O kodėl aš sergu diabetu? Kodėl pas mane daug cholesterolio, o mano kaimynui, kuris kasdien suvalgo po penkis kiaušinius, viskas tvarkoje? Kodėl mano aukštas kraujo spaudimas? Nuo ko man taip skauda nugarą, kad gyvenimas nebemielas? Į visus šiuos klausimus medicina neturi atsakymų... Nors taip, turi! Atsakymas yra toks :"o ko tu tikiesi, tėvuk? Amžius!.."
Atleiskite, bet toks atsakymas manęs netenkina.Man reikia visos sistemos priemonių, kurios likviduotų ligą su visom jos šaknim! Ar poliklinikoje yra tokia sistema? Nėra.O štai daktaro Šišonino klinikoje yra. Ten rasime atsakymus ir į klausimus, kas sukelia visas pagrindines šiandienos ligas-žudikes: aterosklerozę, diabetą, hipertoniją. Jomis serga beveik šimtas procentų žmonių.
Aleksandrai Jurjevičiau, aš turiu savo nuomonę, bet norėčiau Jūsų paklausti: kada ir kaip medicina nuėjo ne tuo keliu?
Tai ne tik medicinos kaltė, tai daug platesnės apimties problema. Viskas prasidėjo dar nuo Niutono laikų. Niutonas ieškojo būdų, kaip matematiškai , diferencijacijos ir integracijos būdu aprašyti (ne paaiškinti!) pasaulį ir jame vykstančius procesus. Jo tyrinėjimai ir atradimai padarė didžiulį įspūdį kitiems mokslininkams ir smarkiai paveikė jų pasaulėžiūrą. Diferencijacija- tai išskaidymas, detalizacija ir aprašymas. Nuo Niutono laikų moksle įsigalėjo tokia mokslinių tyrinėjimų praktika.
Tai yra, analitinė praktika! Mes gyvename mokslo pasaulyje, o tai reiškia, analizavimo pasaulyje, kuriame pažinimas ateina objektą išskaidžius į mažas detales. Kitaip sakant, ardymo būdu. Tačiau visuma nėra lygi detalių sumai, ji yra daug daugiau.
Tikrai taip.Šita mąstymo paradigma privedė prie to, kad dabar detalizuojama visur- ekonomikoj, sociologijoj, medicinoj. Dešimtys specialistų pasidalino žmogų į dalis, ir kiekvienas specialistas gydo savąją dalį, nematydami už kepenų žmogaus, o už medžio- miško. Laimei, jau atsiranda ženklų, jog ši paradigma paseno. Geriausi mokslo pasaulio atstovai jau pamažu pereina nuo detalių prie visumos matymo.
Tai vadinama holistiniu požiūriu.
Taip.Ir šis požiūris ypatingai svarbus medicinoje.Todėl, kad vienas organas sirgti negali, jis yra sistemos dalis.Pasaulyje pamažu kyla mokslų ir mąstymo būdų konvergencijos banga. Naujojoj paradigmoj jau nebelieka nei fizinių, nei filosofinių barjerų tarp objekto ir subjekto, sąmonės ir pasaulio, psichikos ir materijos. Kaip rašė didysis fizikas Šredingeris, "pasaulis mums duodamas vientisas, o ne vienas realusis, kitas suvoktasis. Subjektas ir objektas yra vienas ir tas pats. Negalima sakyti, kad tas barjeras dingo dėl paskutinių fizikos atradimų, nes tokio barjero niekada ir nebuvo".
Graži ir teisinga citata...
Tai ir yra konvergentinis mąstymas.Bet tie žmonės, kurie gyvena su senąja analitine paradigma, siaurų sričių specialistai, ypatingai medikai, dažnai nemato to, kas akivaizdu. Net tada, kai faktai prieš nosį, jie juos neigia. Tiesiog jų galvose jau įkaltas senas mąstymas. Kai atsiranda "išsišokėlių" medikų, kurie nutolsta nuo seno mąstymo ir išgydo nepagydomas ligas, oficialieji gydytojai š jų šaiposi ir niekina. Naujo mąstymo medikai tiesiog neranda kalbos su oficialios medicinos gydytojais, nes jie tiesiog gyvena skirtinguose pasauliuose ir kalba skirtingom kalbom! Medicinos universitetuose oficialiems gydytojams į galvas įdiegta programa ir duomenų bazė, kurių rėmuose jie ir temoka veikti. Todėl jie nesupranta, kodėl "šarlatanai" išgydo, o tabletės-ne.
Bet kai pradedi jiems aiškinti, kad jau yra mokslinių darbų, pažymėtų Nobelio premijom, kurie kloja pamatus naujai medicinos teorijai ir atveria naujas galimybes, jų akys ima šviesėti.Nes be teorijos jie tarsi pakibę virš žemės ir negali patikėti, kad kažkoks treneris be medicininio išsilavinimo išgydė antro tipo diabetą.
Pirmą kartą sutinku gydytoją, kuris skaito fizikų -Liapunovo, Prigožino ir kt. knygas. Tai labai toli nuo medicinos. Kaip jūs prie to priėjote?
Visai netikėtai! Dar mokykloje laimėdavau pirmąsias vietas biologijos olimpiadose ir nė žinot nežinojau apie kažkokį Prigožiną. O po medicinos instituto iškart pradėjau dirbti chirurgu, nes ir mano tėvas buvo chirurgas.Bet! Aš devynis metus užsiiminėjau ušu sportu, kuris privertė mane atidžiau įsižiūrėti į žmogaus kūną. O mokydamasis institute papildomai uždarbiavau atlikdamas masažus, nes baigiau masažo kursus. Taip pat tlikdavau manualinę terapiją; jos mane išmokė tėvas. Be to, išmokau ir adatų terapijos, tad gydžiau visom trim priemonėm: masažu, manualine terapija ir adatom. Neblogai uždirbdavau, nes žmonėms nuolat skauda nugarą, sprandą ir juosmenį.
Žodžiu, sekėsi gana neblogai, turėjau didžiulį klijentų būrį.Todėl, kai atėjo metas chirurgijos ordinatūrai, jau buvau save sugadinęs - man vis mažiau patiko pjaustyti žmones. Todėl, savo tėvo nusivylimui, perėjau į kitą sritį, pas akademiką Rumiancevą į vaikų onkologijos, hematologijos ir imunologijos institutą. Įgijau antrą specialybę- pediatrijos, ir dirbau vaikų sveikatos atstatyme po onkologinių operacijų ir 'chemijos". O paraleliai dar dirbau tobulindamas savo ankstesnius įgūdžius, nes žmonės vis kreipdavosi ir kreipdavosi. Dažniausiai visi skųsdavosi problemomis kakle.Su juosmens skausmais daug kas gali susitvarkyti, bet štai kaklas- labai subtilus ir anatomiškai sudėtingas dalykas, daugelis manualininkų bijosi net imtis jo gydymo. O man gerai sekėsi, ir žmonės vis eidavo su kaklo išvaržom, bijodami gultis ant oporacinio stalo. Aš jiems atlikdavau korekcijas...
Ką reiškia "atlikdavau korekcijas"?
Nuimdavau giliųjų raumenų spazmus.Pamažu nustojau dirbti su adatomis, nes atsirado supratimas, kaip nuimti spazmus ir sumažinti slankstelių kompresiją. Vietoj adatų -treniruokliai, nes jie geriau nei adatos, nes atlieka aktyvią dekompresiją. Suprantate, koks skirtumas, kai žmogus pats dirba save gydydamas, ir kai jis yra tik pasyvus gydymo objektas? Nei adatos, nei tempimo stalai neduoda tokio efekto, nes po manualinės terapijos raumenys nedirba, sausgyslės nusilpusios ir ligotos, todėl būna komplikacijų. Žmogų patampė, papurtė, pasukiojo, ir...viskas nuėjo niekais. O štai ant treniruoklio raumenys dirba, atpalaiduodami sausgysles po jais, į raumenis priplūsta kraujo. O kraujas atneša viską, ko reikia gijimui.
Žodžiu, man labai sekėsi. Bet aš štai ką pastebėjau: pas mane dažniausiai ateidavo pagyvenę žmonės, ir visi, kaip taisyklė, turėjo aukštą kraujospūdį. Ir ką gi - atlikus kaklo korekciją, visiems susinormalizuodavo kraujo spaudimas! Pašalinu jiems tarpslankstelinio disko išvaržą, o jie jau skundžiasi: "Aleksandrai Jurjevičiau, blogai! Per žemas kraujo spaudimas!" . Na ką, jei jau taip, tai pradėjau mažinti jiems išrašytų vaistų nuo hipertonijos dozes, arba visai nuimdavau vaistus.O pats pradėjau galvoti: kodėl gydant išvaržas dingsta hipertonija? Ėmiau gilintis. Gilinausi gilinausi, kol prisikasiau iki anatomijos, iki stuburo arterijų, ir tada suvokiau, kame čia šuo pakastas.
Stop! Kaip suprasti -gilinausi? Juk anatomija yra medicinos abėcėlė!
Tai va tame ir esmė. Abėcėlė. Bet mus, gydytojus, moko taip, kad studijų pabaigoje griežtai būna įkalta į galvas, jog tokią ligą gydome taip , o tokią - šitaip. Hipertonija? Gerk tabletes. Gebėjimas mąstyti, kritiškai galvoti, ieškoti ko nors naujo jei ir lieka kur, tai labai mažame rate.O visa masė gydytojų dirba pagal įkaltus šablonus ir protokolus .Jeigu esi kokio organo specialistas, tai tau negalima lįsti į kito organo sritį. Medicina suskaldyta į siauras specializacijas, ir vienas specialistas nežino, ką daro kitas specialistas.
Tai yra, endokrinologas išrašo tablečių, mažinančių cukraus kiekį kraujyje, ir jam vienodai šviečia, kaip tai atsilieps kepenims, nes kepenų problemas spręs hepatologas?
Maždaug taip. O man šiuo požiūriu pasisekė. Aš susidūriau su neįprastu ir nepaaiškinamu fenomenu. Juk hipertoniją- šios civilizacijos rykštė. Nuo jos miršta triskart daugiau žmonių, nei nuo vėžio.O čia staiga ji pati dingsta, vos tik padirbi su kaklu. Pas mane pradėjo plaukti žmonės jau ne dėl kaklo išvaržų, o konkrečiai dėl hipertonijos. Ir aš gydžiau: mažinau arterijų kompresiją, atstatinėjau kraujotaką -ir likviduodavau hipertoniją su šaknim! Dabar mes su kolegom kasmet gydome tūkstančius žmonių, ir visi jie atsikrato hipertonijos. Būna, kad žmonės pasveiksta, turėdami 30 metų hipertoniko stažą. Ateina 90-mečiai senukai, ir juos išgydome nuo hipertonijos. Visus! Nes tie 5 procentai ligonių, kurie turi hipertoniją dėl kitokių priežasčių ( dėl auglių, hormonų disbalanso, skydliaukės ligų) pas mus paprasčiausiai nepatenka..
SVARBIAUSIA TEISINGAI NUSTATYTI LIGOS PRIEŽASTĮ, IR TIK TADA GALIMA SKIRTI TEISINGĄ GYDYMĄ
Bet juk skydliaukės problemos taip pat gali turėti anatomines priežastis. Jeigu sutrikusi kraujotaka skydliaukėje... Beje, kaip maitinama skydliaukė?
Ją kaip tik maitina stuburo bei miego arterijos. Kai dėl spazmų susiaurėja stuburo arterijos, skydliaukė negauna pakankamai maisto ir sutrinka jos veikla...
Žodžiu, dėl aukščiau aptartų priežasčių gydytojai dažniausiai tampa tik farmakologijos industrijos priedėliais, ir pas mane dažnai patenka nukamuoti, "nugydyti" sunkūs ligoniai. Štai pavyzdys: dabar pas mane salėje treniruojasi dar gana jaunas vyras, vos virš šešiasdešimties. 15 metų vargino hipertonija, itin aukštas kraujo spaudimas. Kasdien sauja tablečių - penki ar šeši preparatai. Ir vistiek spaudimas laikėsi 170/100. Žmogus patyrė infarktą ir mikroinsultą. Svoris neviršija normos. Buvęs sportininkas. Kame reikalas? Ištyrus paaiškėjo: trys nestabilūs kaklo slanksteliai. O šitą išprovokavo stresas. Kaip?
Mūsų organizme tebėra gamtos įdiegtas atavizmas - pavojaus metu (o stresą organizmas priima kaip pavojų) gyvūnas nevalingai palenkia ir įtraukia kaklą, kadangi puolantis plėšrūnas visada stengsis perkąsti kaklo arterijas - taip greičiausiai nužudoma auka. Stiprus stresas - tai iškart staigus kaklo raumenų spazmas.O jeigu dar prieš tai ilgus metus turėta kaklo osteochondrozė , prasideda problemos.Spazmas sutrikdo kraujotaką sausgyslėse, kurios laiko slankstelius, ir jos lieka praktiškai be maisto. O kai spazmas pamažu per savaitę atsileidžia, krūvis nuo spazmuotų raumenų persimeta ant nusilpusių sausgyslių, kurios jau nebeišgali tvirtai laikyti kaklo slankstelių. Taip atsiranda nestabilūs slanksteliai. Atsigulei miegoti, kaklas pakibo, ir nestabilūs slanksteliai užspaudė arterijas, todėl iškart pakilo spaudimas.
Mechanizmas čia labai paprastas: sutrinka kraujo padavimas į smegenų kamieną, smegenys iškart duoda signalą: "Trūksta deguonies, paduot daugiau kraujo!" Tada širdis ima smarkiau suistraukinėti, stengdamasi pro užspaustą arteriją prastumti kraują į smegenis ir taip nunešti joms deguonies.Tai įvyksta automatiškai. Ir taip prasideda hipertonija.
Pradėjom šį pacientą gydyti, ir kraujo spaudimas tapo normalus.O juk buvo sunkių sunkiausias hipertonikas.
Pateiksiu dar vieną pavyzdį. Atėjo pas mane Lidija Aleksejevna Machonova.Unikali pacientė, pateko pas mane būdama 86 metų.O kas tokia ta Machonova, žinote? Tai gydytoja, mūsų šalies onkohematologijos pradininkė. Tai mano mokytojo, akademiko Rumiancevo, mokytoja. Būdama 86 atsisėdo į invalido vežimėlį, nes nebedirbo rankos, nebedirbo kojos, kraujospūdis 200, aritmija ir 15 priskirtų medikamentų.
Jai paskyrė 15 vaistų? Juk tai žmogžudystė!
O ji juk įžymybė, medicinos šviesulys! Visuose institutuose būrėsi konsiliumai, bet niekuo negalėjo padėti. Operuoti negalima, amžius jau ne tas.Ir ačiū Dievui, kad neoperavo, nes tada jau būtų buvę viskas...Žodžiu, pateko ji pas mane. Atvežė ratukuose. Mankštintis salėje su treniruokliais be abejo negalėjo. Bet mums pavyko - nugaros smegenys dar nebuvo visiškai apmirusios, tiesiog silpnai tekėjo kraujas dėl pasislinkusių slankstelių. Po dešimties korekcijos seansų ėmė vėl veikti rankos ir kojos, buvo galima treniruotis salėje. Dabar jai 90, pati vaikšto, neliko aritmijos, kraujo spaudimas normalus, vaistų nevartoja.
Organizmas taip jau sukurtas, kad gali pats save pagydyti. Tai savaime atsistatanti sistema.Mūsų užduotis yra tik sutvarkyti kraujotaką į smegenų kamieną, ir savireguliacijos procesas prasidės.
Kažkaip viskas pernelyg paprastai atrodo. Hipertonijos priežastis- kakle?
Ne tik hipertonijos! Klausykite toliau...Kas nutinka, jei kaklas užspaustas? Žmogus normaliai įkvepia oro, tačiau dėl užspaustų arterijų kraujo į smegenis patenka mažai, vadinasi, ir deguonies mažai ten nukeliauja. Todėl smegenų pagumburis (hipotalamas, toks tarsi daviklis, reaguojantis į deguonies kiekį) pradeda duoti kūnui klaidingas komandas. Tada žmonės ima skųstis, kad jiems tarsi trūksta oro, nėra kuo kvėpuoti!..
Taip yra dėl to, kad hipotalamas, jausdamas deguonies trūkumą, siunčia signalą kasai mažiau gaminti insulino, bet padidinti gliukagono gamybą.
Kodėl? Kas yra tas gliukagonas?
Insulino antagonistas. Valdymo sistemos logika yra paprasta: jeigu smegenų ląstelėms trūksta energijos deguonies pavidalu, o ląsteles reikia pamaitinti, tai pereikime prie kitos energijos rūšies -prie gliukozės. Gliukozės atsargos yra kepenyse glikogeno pavidalu. Tad štai gliukagonas "atrakina" ir paleidžia glikogeną iš kepenų, paversdamas jį gliukoze.Kitaip tariant, organizmas pradeda didinti cukraus kiekį kraujyje. Tai ir yra diabetas. Štai taip jis prasideda.
Tai yra, pirmasis organizmo žingsnis, norint save apsaugoti ir pamaitinti smegenis, yra kraujo spaudimo didinimas. Kai jau ir su dideliu spaudimu nebeįmanoma įpumpuoti pakankamai deguonies į smegenis, organizmas pereina į kitą maitinimosi režimą - vietoj deguonies energiją ima iš gliukozės, didindamas jos kiekį kraujyje.
Reikia žinoti, kad ląstelės, maitindamosi aerobiniu būdu (deguonimi) energijos gauna 19 kartų daugiau, nei maitindamosi anaerobiniu gliukolizės būdu. Be to, kai ląstelės pereina į anaerobinį medžiagų apykaitos režimą, tai yra pirmas žingsnis link onkologinių susirgimų . Apie tai dar pakalbėsime.
Ir viskas dėl užspausto kaklo?..
Dar čia ne viskas! Klausykite toliau...
Palaukit, bet juk būtent insulinas padeda gliukozei patekti į ląstelę. Jeigu hipotalamas davė signalą sumažinti insulino gamybą, tai kaip gliukozė pateks į ląstelę ir pamaitins ją vietoj deguonies?
Smegenų ląstelės ir apskritai visos nervų sistemos ląstelės turi atskirą, autonominį režimą pasisavinti gliukozei. Jos yra nepriklausomos nuo insulino. Tačiau čia dar ne visa istorija. Yra trečias šios dramos veiksmas.Gliukozės perteklius kraujyje ima kenkti visiems organams, taip pat ir kepenims.O kepenų ląstelės atlieka labai daug darbų. Tarp jų - tulžies gamyba. Hormoninis disbalansas, kai organizme daugiau gliukozės, nei insulino, išvargina ir nusilpnina kepenų ląsteles, todėl jos ima gaminti nekokybišką tulžį. Tulžis tampa tiršta, gliti. Todėl ji blogai pasišalina iš kepenų ir ten užsistovi. Kepenyse yra apie 30,000 latakėlių tulžiai nutekėti; tuose latakėliuose tiršta tulžis ir užsistovi. Dėl to organizme ima sparčiai vystytis aterosklerozė.
Še tau! Kaip taip gali būti? Juk aterosklerozė - tai per didelis cholesterino kiekis organizme?
Visi žino, kad aterosklerozė -tai per daug cholesterino. O kas yra cholesterinas?
Na, tokia medžiaga, kurią gamina kepenys. Ir su riebiu maistu jos gauname.
Visiškai teisingai. Be to, 80 procentų cholesterino gamina kepenys, o 20 procentų gauname su maistu. Todėl bijoti suvalgyti kiaušinį yra kvaila : visas perteklinis jo cholesterinas išeis tiesiu taikymu į unitazą. Ant kraujagyslių sienelių nusėda tik tas cholesterinas, kurį gamina kepenys.
Pirmą kartą cholesterinas buvo atrastas 18 amžiuje.Jį taip pavadino pagal vietą, kurioje jį rado- tulžies pūslės akmenyse.Žodis "cholesterinas" sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių: "chole" yra tulžis, o antrasis žodis kaip tik ir klaidina mus, nes ya du panašūs graikų kalbos žodžiai- "steros" (kietas) ir "steatos" (riebalai).Dauguma gydytojų juos painioja ir cholesteriną laiko riebalais.
Tačiau cholesterinas neturi nieko bendro su riebalais. Jį gamina kepenys tam, kad dalyvautų tulžies rūgščių sintezėje.Bet kai jis užsistovi kepenų latakuose, organizmas jį išmeta į kraują, todėl kraujyje jo kiekis padidėja.Tokiu būdu organizmas stengiasi atsikratyti perteklinio cholesterolio pašalindamas jį per inkstus.Kraujyje cholesteriną "vežioja" lipoproteidai, tačiau jie nesugeba nugabenti jo iki inkstų ir pameta jį ant kraujagyslių sienelių.Ir dėkui Dievui, kad nenugabena - antraip užsikištų inkstų kapiliarai.
Ir kaip gi elgiasi šiandieninė medicina tokiu atveju? Gydytojai, matydami, jog cholesterino kiekis kraujyje padidėjo, vietoj to, kad imtųsi ieškoti priežasties, pradeda kovoti su pasėkmėmis- paskiria vartoti statinus. Ir kraujospūdis nukrenta. Kodėl? Todėl, kad statinai yra metaboliniai nuodai, kurie slopina kepenų veiklą! Tai yra, nuodija kepenis, trukdydami joms dirbti ir gaminti cholesteriną. Po to žiūri kraujo tyrimus ir džiaugiasi : "O, jūsų cholesterinas jau normalus!"O tuo tarpu sklerotinės plokštelės nuo kraujagyslių sienelių tai niekur nedingo!
Situacija lygiai tokia pat, kaip su aukštu kraujospūdžiu.Kemša hipertonikui nuodus, kurie slopina širdies darbą, nuodija miokardo ląsteles tam, kad širdis nevykdytų smegenų nurodymo smarkiau pumpuoti kraują. Rezultate kraujo spaudimas tikrai normalizuojasi 120/80, tačiau išemija vystosi labai spačiai, nes širdis yra nuodijama...
Tačiau grįžkime prie mūsų aterosklerozės. Visa šita istorija su statinais baigiasi graudžiai -vystosi riebalinė hepatozė, arba, kitaip sakant, reaktyvinė kepenų cirozė, kuri daug pavojingesnė už alkoholinę cirozę. O svarbiausia, kad tai, dėl ko kepenys niokojamos -kraujagyslės- lieka nepakitusios.Jokio klinikinio efekto! Per mano rankas per daugelį metų praėjo tūkstančiai pacientų, ir aš nemačiau nė vieno atvejo, kad statinai kam nors būtų padėję. Sklerotinės plokštelės kaip buvo, taip ir liko ant kraujagyslių sienelių.
Tai kam gi gydytojai išrašo tuos statinus?
Sugalvojo, tai ir išrašo.Verslas. Didžiulė industrija. Kai mokiausi institute, cholesterino norma kraujyje buvo maždaug 12 procentų didesnė, nei dabar. Pamažu norma vis mažinama ir mažinama. Kodėl?Ar ne todėl, kad pernelyg daug gaminama ir parduodama statinų?
Vadinasi, laikas pamiršti mitus apie riebaus maisto žalą?
Žinoma!
